Dead.Girl jums ;D

knygutė be pavadinimo :D
Platūs medžių vainikai dengia tą naktį švietusią menėsieną. Flaerėjų miške buvo tamsiau negu bet kurioje vietoje. Kiekviename kampe šlamėjo krūmai nuo juose pasislėpusių žvėrelių. Vienodai ūkavo pelėda ir staiga nėrė žemyn. Žolėje ji matė net mažą pilką pelytę, kurią užsinešė atgal ant medžio ir sukapojo. Tolumoje buvo girdėti greiti žingsniai. Keli jaunuoliai. Jie skubėjo miško takeliu, ir iš miško tamsumos pasuko atskirais keliais. Viena buvo mergina. Ryškios žydros akys spindėjo tamsoje. Visai kaip kokios nors katės. Po kiek laiko, miesto žibintų šviesoje galėjai išvysti dailią figūrą ir juodus plaukus, kuriuos kedeno šaltas rudens vėjas. Ji nusišluostė kraują bėgantį iš lūpos ir sulėtino žingsnį. Buvo išsekusi, bet patenkinta - kišenėje saugiai gulėjo kelios šimtinės. Vienai dienai tai buvo daug. Nusišypsojusi pakėlė akis į mėnulį. Šis kaip niekad skaiščiai švietė, apšviesdamas miško medžių viršūnes. Ten saugiai paslėptos kelios paslaptis...
Na, o vaikinai taip neskubėjo. Jie tempė du maišus link sąvartyno.
- Na, ar patiko šią naktį? – žemiausias iš visų trijų vaikinų, turėjęs šviesius plaukus ir šviesiai rudas akis, vardu Maiklas, tempė vieną maišą ir gudriai nusišypsojo. Jam ko gero iš visų labiausiai patiko ši veikla. O gal tiesiog šis labiausiai tai parodė?
- Šiurpu, bet gerai pasipelnėme. – Antrasis maišo tempėjas su pasitenkinimu tapšnojo švarko kišenę. Tada patrynę pilkas raineles turėjusias akis ir nusižiovavo.
- Tu teisus, Čarli. Kitą savaitę reikės dar kartą. O jūsų tėvai dar to nepastebėjo? Juk keista, kad mes turim tiek daug pinigų...
- Mano tėvams nesvarbu, ką aš darau ir kur esu. Manau, jūsų tėvams irgi ne per labiausiai. Na, bet vat Lindai.
- Taip... Tie tai prisikabinėja kaip reikiant.
- Ar galit patylėt? – raitęsis iš skausmo pasakė žaliaakis Todas. Jam tikrai buvo negerai – šone turėjo gilią durtinę žaizdą ir kartu plyšo galva. – Čarli, Maiklai – prašau...
Vaikinai greit užtilo, mąstydami, ką pasakys dėl tos žaizdos Todui. Juk jos taip lengvai nepaslėpsi. Gerai, kad dar Linda turėjo binto – ne taip jau ir persigėrė per marškinėlius. Jis buvo tamsių nešukuotų plaukų, kuriuose dabar buvo keli ne jo kraujo lašeliai. Sužeistasis buvo aukščiausias iš visos jų šutvės. Bei šis ligonis atlikdavo visą žiauriausiąjį darbą. Kartu su ta pačia Linda. Jie pribaigdavo aukas ir kartu jas pradėdavo pribaigt... Na o Maiklas labai staigiai viska ištraukdavo iš kišenių. Dažniausiai ištraukęs iš kišenės menką sumelę jis nusiviliodavo aukas miško link. Bet juk su tuo pačiu planu neprasiversi... Tad gerai kad tarp jų tąsėsi rudaplaukis Čarlis. Jis buvo jų grupelės strategas. Va tokia šutvė ir užsiiminėjo žiauriais, naktiniais darbais, bet jų nieks nė neįtarė. Neįtarė koks jų naktinis gyvenimas...

Įdomu suintrigavai :) ;)
Bet ironška :) Lauksiu tęsinio

lauk. ;D vėliau gausi. xDD
nu o klaidos? :)

labai grazu. pagyrimas

ačiū :) Jūs irgi kurkit ;D


- Ar tėvai pastebėjo? – paklausė Linda, mokykloje pribėgusi
prie grupelės vaikinų.


- Nu ne, lyg tais...
– susimastęs atsakė Todas.


Linda pradėjo
juoktis :


-Cha, cha –
susižeidei. Juk buvo taip lengva.


- Tau aišku buvo
lengva, kaiū tu tik žiūri. – įkando jis.


- Pats tu nieko
nedarei.


- Ach taip? Tik
įdomu kas perrėžę jam gerkl. O tas šiknius net peilį turėjo, – jis susiėme už
šono. – Bet vis vien jis, jaučiu, stipresnis už tave.


- Tada ir už tave.


- Kodėl gi? Aš juk
galų gale nužudžiau jį.


- Baikit! Man jau
nusibodo... – pasakė Čarlis ir nuėjo link kažkokios grupės vaikinų, kuriepo
kiek laiko išėjo.


- Kur jis nuėjo? –
nustebusi paklausė Linda.


- Rūkyt. – pirmą
kart per šią dieną prabilo Maiklas.


- Taigi jis
nerūko...!


- O ką tu jam
padarysi, jei staiga pradėtų? – kandžiai paklausė Todas. – Mergaitiškai
trenktum?


- Pff... Aš... Aš
tiesiog išeisiu iš grupės.
- Ne, niekur tu neeisi. Eime paskui
juos... – Maiklas nusėkė paskui tą šutvę, o Linda ir Todas vis dar
kivirčidamiesi nusekė paskui jį.


Lauke buvo daug
įvairių mokinių, o už kampo – dar daugiau. Čia buvo visų susibūrimo vietą –
parūkyti, pasikeikti ir iš ten eiti į pamokas. Nors ir ketvirtoji gimnazija buvo tarp miškų, prie jos
labai dažnai sklido cigarėčių dvokas. Kelios pirmokės pasuko už kampo taip
pat... Čia buvo ir Čarlis su visa šutve. Jis stovėjo susikišęs rankas į plačių
džinsų kišenes, ir klausėsi ką jie šneka, retkarčiais nusikeikdamas –
parodydamas, kad pritaria. Visą laiką jis stebėjo didįjį šnekorių – Arminą. Jis
laikė vienoj rankoj cigaretę, kitoj – jų pakelį ir visą laiką baubė įvairius
keiksmažodžius. Nežinia kodėl, bet jis buvo lyg ir 3 klasės lyderis. Čarlis
atebėjo jį. Jis buvo turtingo verslininko sūnus - tvirtas, blondinas. Jis
visiems dažnai aškindavo, tik ta trijulė vaikinų jo neklausydavo, o Linda buvo
antroje klasėje. Kai suskambo skambutis, visi susiprato eiti į mokyklą, o
Čarlis atsiliko. Staiga prie jo atsirado Linda.


- Tai ką – rūkai? –
paklausus ji tvojo jam per snukį.


- Ne... Matai,
susiradau būsimą auką.


- Hm... Ką?


- Matai tą blondiną?


- Žinau, Arminas.


- Tai gi jo tėvas
verslininkas. Turi ten kažkokią firmą. Manau, kad be tėvo jis neturės kartu ir
pinigų tiek, mat nieks neuždorbs.


- Tu visada ieškai
būdų, kaip pasipelnyti, – dabar Linda jau šypsojosi. – Bet kodėl tu visų pirma
pasakei Maiklui?


- Jis su manimi per
matematiką sėdi. Tada sumąsčiau ir papasakojau. O Todas galėtų iš jo ką nors
sužinoti, mat tada jis sėdi su juo...


- O..Tokiam reikalui
aš net sutikčiau būti jo mergina. Staiga Čarlis sustojo ir pasižiūrėjo į ją. Ji
pirma nustebo, tada išplėtė akis. – Pajuokavau!

Fainai ;D
Ir kiek laiko tai kūrei?

wow! saunuole!

skaitei?
kūriau tada kai užėjo, tad neskaičiavau xD

coool .super duper.saunuolea.

grazu..............

Čia nk įdomaus, jau perkūriau viską ;D

tai kodel?

labai gražu
tikrai verta pagyrimo
šauniai kuri

Išaušo šaltas gruodžio rytas. Ponelė Buero pabudo išpilta šalto prakaito, jai jau visą savaitę sapnuojasi košmarai. Moteriškė išlipo iš lovos ir nuskubėjo į dušą. Šaltomis vandens srovėmis atgaivino įkaitusį kūną ir nuskubėjo renktis, juk darbas nelaukia. Buero buvo labai išrankus žmogus todėl, šeštadalį paros laiko praleisdavo prie veidrodžio. Šiandien kaip ir kiekvieną pirmadienio rytą ji atsistodavo prie savo milžiniškos spintos, kurią jai paliko prosenelė, giliai įkvėpdavo ir ryžtingai atidarydavo girgždančias duris.
Po valandėlės ji jau gėrė kavą iš juodo baltais taškais puodelio ir įdėmiai skaitė laikraštį. Šiandien Buero apsirengė itin paprastai. Makiažas labai švelnus ir vos pastebimas, klasikinės juodos kelnės atrodė dailiai, bet nebūtų atkreipusios į save dėmesio. Tik šviesi rausvo atspalvio, laisvo kirpimo palaidinė plonyčiu juodu dirželiu rodė, kad ši moteris moka išsiskirti iš minios ir turi gerą skonį. Dėbtelėjusi pro langą lediniu žvilksniu ji pakilo nuo stalo ir atsidususi nuskubėjo link durų. Ten dar kartą nužvelgė save ir užsimetusi paltuką išskubėjo į gatvę.
Panelė Buero dirbo mokytoja. Ji dėstė matematiką. Mokykloje Buero buvo labai griežta, bet teisinga. Ji neturėjo simpatijų ir su visais vaikais elgėsi vienodai. Turbūt todėl jos nemėgo, daugelis net bijojo ir vengė susitikti kais į akį.

daugiau rašyt tyngiu